Pasibaigus varginančiai darbo dienai, padedame galvą ant pagalvės ir mėgaujamės ramia naktimi, kurioje visiškai pailsėsime tiek fiziškai, tiek protiškai. Bent jau taip manome. Tiesa, kad miegas atlieka atstatomąją funkciją ir yra būtinas gyvenimui.

Tačiau jei manome, kad tai tarsi išjungti jungiklį ir išsijungti, negalėtume labiau klysti. Kol miegame, mūsų protas ir kūnas už sąmonės ribų atlieka labai daug užduočių. Ir rezultatas ne visada būna malonus.

Štai kas su mumis vyksta (arba gali vykti) nakties miego metu nuo tos minutės, kai užmerkiame akis.

Jausmas, kad kažkas jus liečia miegant - reikšmė

Atsipalaiduojame ir pamažu pasineriame į tamsą. Mūsų raumenys atsipalaiduoja, kvėpavimas ir pulsas sulėtėja, o akys pradeda labai lėtai judėti.

Smegenys keičia melodiją - iš alfa bangų pereina į teta bangas. Tai pirmoji miego fazė, lengvas nutirpimas, kuris ateina ir praeina bangomis. Bet kokie išoriniai trukdžiai, pavyzdžiui, triukšmas, gali mus pažadinti.

Tačiau nemalonumai ateina ne tik iš išorės. Staiga, saldžiame miego prieblandoje, iš mieguistumo smarkiai išmuša kojų šuolis.

Tai miokloniniai spazmai, kuriuos dažnai lydi nerimą keliantis kritimo į tuštumą pojūtis, kurio stengiamės išvengti šuoliuodami, o tai virsta smūgiu šalia miegančiam žmogui.

Pagal Tarptautinę miego sutrikimų klasifikaciją (ICSD) 60-70 % gyventojų kenčia nuo miokloninių spazmų, tačiau tai yra normalus procesas, jei jis netrukdo miegoti. Tačiau jo reikšmė neaiški.

Pagal vieną iš teorijų, tai smegenų dalis, atsakinga už budrumą, kuri stengiasi neprarasti kontrolės. Įdomi hipotezė teigia, kad tai evoliucijos liekana iš tų laikų, kai miegojome medžiuose ir rizikavome nukristi ant žemės.

Kritimo pojūtis yra viena iš hipnogoginių haliucinacijų, kurias patiriame pereidami iš budrumo į miegą ir kurios gali pateikti mums įvairiausių regos, klausos ar kitų, ne visada malonių, pojūčių.

Ypatinga forma yra tai, kas populiariai vadinama "Tetrio efektu" - nuo šio vaizdo žaidimo priklausomi žmonės kentėdavo, kai užmerkdavo akis ir matydavo, kaip krenta figūrėlės.

Įdomu, kad taip pat nutinka žaidžiant kitus žaidimus, pavyzdžiui, šachmatus, arba užsiimant bet kokia veikla, kuri palieka intensyvų jutiminį įspūdį, pavyzdžiui, slidinėjant ar plaukiant.

Kita haliucinacijų apraiška - stiprus triukšmas, pavyzdžiui, sprogimas, durų skambutis, durų trinktelėjimas, šūvis ar kitoks riksmas.

Iš tikrųjų garsas egzistuoja tik mūsų galvoje, nors šio reiškinio pavadinimas nėra labai raminantis: "Sprogstančios galvos sindromas".

Vašingtono valstijos universiteto (JAV) klinikinis psichologas Brianas Sharplessas pabrėžia, kad kol kas atlikta nedaug tyrimų, nors kalbama apie maždaug 10 % ar didesnį paplitimą.

Neseniai atliktas "Sharpless" tyrimas atskleidė, kad šia liga serga ne tik vyresni nei 50 metų žmonės, kaip manyta anksčiau, bet ir jaunimas.

Kaip "The Huffington Post" aiškina šis ekspertas, šis sindromas "yra fiziškai nekenksmingas". "Jis tampa problema tik tada, kai žmogus nuo jo kenčia taip stipriai, kad tai paveikia jo miegą, patiria stresą dėl epizodo arba klaidingai mano, kad su juo vyksta kažkas rimto."

Sharplessas pabrėžia, kad kartais jis išnyksta tiesiog informavus pacientą, kad nėra pagrindo nerimauti: "Daugeliu atvejų tai tiesiog neįprasta patirtis, kuri kartais pasitaiko."

Jei pavyko įveikti pirmąjį etapą ir norime tęsti, maždaug po 10 minučių prasidės antrasis etapas, kuris yra ilgiausias ir palyginti ramus; nebesuvokiame aplinkos, akys nustoja judėti, širdies ritmas ir kvėpavimas nurimsta, kūno temperatūra ir kraujospūdis sumažėja, o raumenys lieka atsipalaidavę.

Mūsų smegenys, laisvos nuo fantazijų ir haliucinacijų, patenka į ramių teta bangų prieglobstį, kurį pertraukia tik keli pagreitėjimai, vadinami verpstėmis, ir staigūs šuoliai, vadinami kompleksais K. Šis ramus miegas užima maždaug 50 % viso ciklo. Čia esame saugūs.

Po ramaus 2 etapo, praėjus valandai po užmigimo, pereiname į gilųjį miegą, kurį retkarčiais lydi dažnesnis knarkimas. 3 etape įkrauname baterijas, hormonų sistema persireguliuoja, o smegenys kunkuliuoja lėta delta bangų banga, plačia ir gilia.

Atrodo, kad pagaliau pasinėrėme į tą ramų poilsį, iš kurio sunku pabusti, ir kad visą likusią nakties dalį miegosime ramiai. Nieko negali būti toliau nuo tiesos: blogiausia dar tik laukia. Čia prasideda parazomnijų, miego sutrikimų, pageidaujama teritorija.

Tačiau tai tik nedidelis nepatogumas, palyginti su galimybe staiga atsikelti vidury nakties, prakaituoti ir iš siaubo rėkti.

Tai ne košmarai, kurie pasireikš vėliau, o kažkas dar grėsmingesnio, kas ypač pasireiškia vaikystėje ir paprastai išnyksta paauglystėje: naktiniai košmarai. Nuo jų kenčia iki 5 % vaikų, o suaugus jų sumažėja iki 1-2 %.

Pasak Mayo klinikos Miego medicinos centro (JAV) vaikų neurologo Dr. Suresh Kotagal, atlikus didelį tyrimą paaiškėjo, kad iki 80 % vaikų gali kentėti nuo pavienės parasomnijos ir kad nėra ko nerimauti, jei tai pavieniai reiškiniai.

Nakties siaubas tėvams yra siaubinga patirtis, ypač kai vaikai, atrodo, jų neatpažįsta ir nereaguoja į bandymus paguosti.

Ką daryti tokiais atvejais? Kotagalas šiame laikraštyje pateikia keletą nurodymų tėvams: "Jie turėtų stengtis išlikti ramūs, įsitikinti, kad vaikas nėra tokioje aplinkoje, kurioje jam gali būti pakenkta, pavyzdžiui, prie laiptų. Išgąstis praeis savaime ir liausis, paprastai po kelių minučių.

Nereikia jokių vaistų ar intervencijos. Tiesą sakant, bandymas pažadinti vaiką gali pabloginti jo elgesį." Laimei, dažniausiai vaikai kitą rytą nieko neprisimena apie epizodą.

Panašus atvejis yra lunatizmas, nuo kurio taip pat dažniau kenčia vaikai. Lunatikai klaidžioja pakitusios sąmonės būsenoje, kurios metu gali atlikti įsivaizduojamas arba realias užduotis, tokias paprastas kaip stalčiaus atidarymas arba sudėtingas kaip namų tvarkymas.

Aprašyti kurioziniai atvejai, pavyzdžiui, kai moteris siuntė elektroninius laiškus, o ICSD duomenimis, yra pranešimų apie žmogžudystes ir savižudybes, įvykdytas epizodo metu.

Iš tikrųjų didžiausias pavojus kyla patiems lunatikams, ypač tada, kai jie pradeda gaminti maistą, išeina į lauką ar vairuoja. Kotagalas pataria nebandyti jų pažadinti, o tiesiog bandyti nukreipti į saugią aplinką.

Kai kuriais atvejais lunatikas turi vienintelį tikslą - seksą. Šis variantas, vadinamas sekssomnija, turi akivaizdžių komplikacijų, nes užfiksuota seksualinių užpuolimų ir išprievartavimų. Kitas ypatingas atvejis - lunatikai, turintys valgymo sutrikimų, plėšia šaldytuvą, suvalgydami žalią ar šaldytą maistą.

Mažiau kenksmingi sau ir kitiems yra somnikvistai, kurie apsiriboja kalbėjimu sapnuose. Jo repertuaras gali būti įvairus - nuo nesuprantamo bambėjimo iki, pavyzdžiui, futbolo rungtynių pasakojimo.

Internete didelio populiarumo sulaukė brito Adamo Lennardo atvejis, kurio žmona įrašinėjo ir net pavertė verslu savo vyro sapnuose ištartas frazes: "Prieš leisdamas laiką su tavimi, aš nusirengčiau odą ir maudyčiau savo gyvą kūną acte".

Staiga pašoka kvėpavimas ir širdies ritmas, akys šaudo į visas puses, sukietėja varpa ar klitoris, o mūsų smegenys įsitraukia į siautulį, kuris pateisina šio periodo pravardę - paradoksalus miegas. Tačiau jis geriau žinomas oficialiu pavadinimu - greitų akių judesių fazė (MOR arba REM).

Sveiki atvykę į fantazijos karalystę. Sapnai patenka į REM / REM fazę, bet taip pat ir į košmarus. Čia mus vejasi alpinistas su grandininiu pjūklu arba nuogi vaikštome po Konstantinopolį.

Protas yra atviras įvairiausioms keistoms figūroms, kurios yra tokios ryškios, kad, jei jų turinys yra seksualinis, gali baigtis orgazmu, o tai yra įprasta paauglystėje.

Tiesą sakant, sapnai yra tokie realūs, kad smegenys turi atjungti kūną, kad negalėtume vaidinti teatro. Šios fazės metu mūsų valingi raumenys paralyžiuojami; jei ne, turime REM miego elgesio sutrikimą.

Pasak JAV miego medicinos akademijos, šis reiškinys skiriasi nuo lunatizmo tuo, kad paprastai akys būna užmerktos, nėra tikro sekso ar maisto, o tiriamieji paprastai neišlipa iš lovos, nebent, pavyzdžiui, tai daro norėdami "gauti pergalingą perdavimą" arba pabėgti nuo užpuoliko.

Tačiau jei spektaklis yra smurtinis, kas nors gali nukentėti. Mayo klinikos Miego medicinos centro (JAV) neurologas daktaras Michaelas Silberis nurodo, kad nuo 32 iki 76 proc. atvejų būna sužaloti žmonės, o 11 proc. atvejų prireikia medicininės pagalbos.

"Žala apima plėštines žaizdas, sumušimus, galūnių lūžius ir subdurines hematomas (kraujo krešulius smegenų paviršiuje)", - išvardija Silberis. Tačiau nukentėjusieji gali ne tik susižaloti patys, bet ir sužaloti kitus: "64 proc. lovos draugų praneša, kad buvo netyčia užpulti, ir daugelis jų praneša apie žalą.

Jausmas, tarsi kas nors jus liestų miegant - simbolika

Šį jausmą apibūdinčiau kaip stiprinantį, saugantį, puoselėjantį, raminantį, pasiekiantį ir tiesiog nenusakomą.

Toks ryšys gali užsimegzti tik tada, jei "chemija" yra tinkama, jei mes jaučiame vienas kito kvapą tikrąja to žodžio prasme.

Čia labai svarbus ir pasitikėjimas savimi, nes daugeliui žmonių apkabinimas iš nugaros iš pradžių yra svetimas.

Tačiau, jei vienas kitu pasitikite, toks apkabinimas yra nepaprastai saugus ir net apsaugantis, nes suteikia saugumo jausmą. Tačiau kai kuriais atvejais apkabinti žmonės jaučiasi kontroliuojami, nes ribojama jų judėjimo laisvė.

Apglėbiančio asmens rankos apglėbia kito asmens liemenį.

Tai ypač svarbu, nes padedate žmogui, kuris jums svarbus sunkiu metu ir kuris yra šalia, kad jums padėtų. Prisilietimai yra prieraišumo, atsidavimo ir meilės išraiška. Jie ypač veikia per dėmesį ir, atvirkščiai, sukuria dėmesį.

Žmonės taip apkabina, ypač kai gresia ilgas išsiskyrimas, pavyzdžiui, prieš ilgą kelionę arba kai jie vėl susitinka po ilgo laiko.

Naujagimis netrukus po gimdymo paguldomas ant motinos pilvo, kuris greitai nurimsta. Pirmaisiais gyvenimo metais jis vis dar jaučiasi susiliejęs su motina.

Prisilietimas, kaip ir apkabinimas, yra labai svarbus žmogaus savijautai. Kai apkabiname, išsiskiria hormonas oksitocinas, kuris mažina streso lygį ir taip sumažina skausmą ir nerimą.

Reguliarus apkabinimas taip pat gali turėti teigiamą poveikį jūsų sveikatai, nes stiprina imuninę sistemą ir mažina kraujospūdį.

Išvada

Šie du veiksniai veikia kartu apkabinant. Vyrai taip pat dažniau apkabina kairę pusę, nes apkabinimas tarp vyrų dažnai vertinamas neigiamai, net jei apkabinimas naudojamas tik kaip trumpas, neutralus pasisveikinimas.

Psichologai šiame kontekste taip pat kalba apie pagrindinio pasitikėjimo atsiradimą. Apsikabinimų trūkumas gali sukelti ligą, kaip ir vitaminų trūkumas. Jie stiprina jūsų charakterį, todėl padeda krizinėse situacijose.

Pasak garsios šeimos terapeutės Virdžinijos Satir, dvylika apkabinimų per dieną suteiks jums maksimalų stabilumą ir netgi padės jums ugdyti savo asmenybę.